Mano istorija

          26991600_1821363864827807_1394327583092156250_n

Mano gebėjimai yra stipresni už mano negalią!

Kūdikio laukimas buvo vienas svarbiausių įvykių mūsų šeimos gyvenime. Sūnui dar negimus įsivaizdavome kokios spalvos bus jo akytės, į ką labiau bus panašus, koks bus jo vardas…. Tačiau ši nauja pradžia neilgai džiugino… 27 neštumo savaitę mūsų svajonės subyrėjo į šipulius… mažyliui buvo diagnozuota daug įgimtų ligų, kurios buvo nesusietos su gyvybę: įgimta stuburo išvarža (Mielomeningocelė), smegenų vandenė (hidrocefalija) ir Arnold-Chiari sindromas. Jautėmės kaip būtume išgirdę nuosprendį, po kurio atgal kelio nebėra…
Gavome tikrą iššūkį ir išbandymą šiam gyvenime, tiek tarpusavio santykiuose, tiek santykiuose su aplinkiniu pasauliu.
Kaip yra baisu, kai nešioji vaiką po širdimi ir maldauji Dievo, kad jį nepasiimtų. Protas suvokia kokias kančias jam teks išgyventi, bet mes vistiek laukėm ir tikėjom. Mano džiaugsmą užgožė nerimas, baimė, pradėjo slėgti kaltės jausmas. Klausymas ,,Kodėl taip atsitiko?” neduoda ramybės iki šiol…
Mažiukas norėjo gyventi, gimė pilnai išnešiotas Kauno klinikose. Pirmą parą po gimdymo buvo atlikta nugaros smegenų išvaržos plastikos operacija, kurią atliko vaikų neurochirurgas Algimantas Matukevičius. Daktaras Dievo duotas. Po dviejų savaičių progresuojant lydinčiai hidrocefalijai buvo atlikta ventrikuloperitoninio šuntavimo operacija. Dėka šunto smegenų skystis nuteka į pilvo ertmę ir jau nebesikaupia smegenyse. Tačiau su šia operacija bėdos nesibaigė. Būdamas vos 1mėn. sūneliui keistas užsikimšęs šuntas. Kad tai būtų pabaiga. Sulaukus 5 mėn. Milanui vėl keistas užsikimšęs šuntas ir diagnozuotas meningitas. Po gydymo dar 2 kartus keistas šuntas.
Pirmus savo gyvenimo metus Milanas praleido ligoninėse.
Reabilitacija pradėjome nuo 4 mėn., bet su kiekviena liga turėjome viską pradėti iš naujo.
Milanas iš prigimties yra kovotojas, nes jam tik gimus reikėjo jau kabintis į gyvenimą…. Vaiko liga išvargino mus fiziškai, psichiškai, emociškai….
Mokinamės visi gyventi iš naujo. Mokant vaiką paprasčiausiu dalykų, reikėjo didelio atkaklumo ir begalinės kantrybės. Tikėjome kad kažką galime pakeisti, užtat labai daug dirbome su juo, gyvenome beveik sanatorijose, raidos centruose, svajodavau tiktai apie namus… Ir būdamas 3 metukų Milanas su visapusiška pagalba pradėjo žingsniuoti… bet to buvo negana, radome klinika Vokietijoje “Helios Klinik Geesthacht”, kuri mums turėjo padėti ir tik dėka “Išsipildymo akcijos” ir geros valios žmonių 2017 m. vasario mėn.  mes ten nuvykome. Dabar Milanas nori būti savarankiškas ir girdžiu iš jo: “ aš pats”. Jis pats bando nulipti laiptukais, bando eiti su vaikštyne, kur gali įsikabinti eina savarankiškai. Tik dėka sunkaus darbo mūsų vaikas gali džiaugtis vaikyste. Bet vis tiek tvyra baimė dėl jo ateities, ta nežinomybė gniuždo mane…
Kaip nepalūžti ir kur semtis stiprybės, kai kiekviena diena – didelis išbandymas? Ar galima šypsotis ir būti laimingam, kai mylimas vaikas ne toks, kaip kiti? Pasirodo, galima. Tik su viena sąlyga: prieš tai turi pereiti visus pragaro ratus ir įsisąmoninti, kad tai – tavo gyvenimas.
Tikime, kad dėka sunkaus darbo ir Jūsų paramos sūnus galės vakščioti ir nebus prikaustytas prie neįgalaus vežimėlio.

   Jūsų paaukotus pinigėlius skirsime Milano sveikatos būklės ir gyvenimo komforto pagerinimui, integracijai į augančios visuomenės gyvenimą. Taip pat skirsime reabilitacijoms užsienyje kurios yra efektyvios, bet be galo brangios ir ortopedijos technikos įsigijimui.